Всичко свое нося със себе си! Нищо повече не ми трябва! Нямам нищо за губене. Никой, дори смъртта не може да ми отнеме нищо. И затова не се боя от нея. Смел е оня, който няма какво да губи, няма какво да стиска в шепа!

Argi nesuvokei, kad didžiausios žmonijos nelaimės kyla iš vargo ir bado? Niekam tikusiais mediniais arklais valstiečiai rausia žemę, prastais, sudilusiais instrumentais dirba amatininkai. Kas nieko neturi, pavydi tam, kuris turi grašį. Bet jeigu jam duosi grašį, jis pradės pavydėti tam, kurie turi plieninę markę. Aš netikiu, kad žmogaus prigimtis pasikeis vien nuo to, kad jis bus apsirengęs ir sotus. Sklandytoja Helena – iš turtuolių giminės, bet argi turtai davė jai laimę? Gal žmogui reikia ne vien duonos? Žmonės susiskaldę. Tu žinai, kaip jaučiasi svetimas svetimame krašte – ir kaip svetimas kraštas priima svetimą. Argi dar nesupratai, kad antroji žmonijos bėda – skirtumai tarp žmonių. Skirtingos kalbos, sumaišytos nuo Babelio bokšto laikų, skirtingi įstatymai, priimti godžių ir bailių valdovų. Dar viena žmonių bėda, kad tikėjimas silpnas. Jeigu tikėjimui reikia įrodymų – tai jau nebe tikėjimas, o žinojimas.

Argi nesuvokei, kad didžiausios žmonijos nelaimės kyla iš vargo ir bado? Niekam tikusiais mediniais arklais valstiečiai rausia žemę, prastais, sudilusiais instrumentais dirba amatininkai. Kas nieko neturi, pavydi tam, kuris turi grąšį. Bet jeigu jam duosi grašį, jis pradės pavydėti tam, kurie turi plieninę markę. Aš netikiu, kad žmogaus prigimtis pasikeis vien nuo to, kad jis bus apsirengęs ir sotus. Sklandytoja Helena – iš turtuolių giminės, bet argi turtai davė jai laimę? Gal žmogui reikia ne vien duonos? Žmonės susiskaldę. Tu žinai, kaip jaučiasi svetimas svetimame krašte – ir kaip svetimas kraštas priima svetimą. Argi dar nesupratai, kad antroji žmonijos bėda – skirtumai tarp žmonių. Skirtingos kalbos, sumaišytos nuo Babelio bokšto laikų, skirtingi įstatymai, priimti godžių ir bailių valdovų. Dar viena žmonių bėda, kad tikėjimas silpnas. Jeigu tikėjimui reikia įrodymų – tai jau nebe tikėjimas, o žinojimas.

Digging that hole just to see if you are strong enough to climb out of it is a trait we as humans have developed to put meaning and purpose in our lives. But when you get tired of digging and climbing, you realize that life has no purpose. We constantly search for a way to win the 'Game of Life' until we realize it is impossible. Life is a game no one can win. I wish there was a point where someone (God) handed us an award and said 'Good Job, you won. Now move on to the next step'. This is why I believe life is missing purpose, meaning, and a goal. I also believe that is why we as humans get caught up in games, competition, sports, religion, and even war. These are all events that will come to an end with a winner and a loser. They are definite and absolute, they fill that void we have in our lives. Some could argue that life is definite and absolute, and I would agree, however, how do you win? Fun, Love, Money, Power, Prestige? All of these disappear when we die, thus removing all meaning and purpose. So cheer on your favorite team, challenge someone to a game of chess, and pray to God for redemption, but know why you do it. Be real with yourself, because you are scared, seeking purpose, and stuck playing a game you cannot win.

Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo.Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo.

Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo. Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo.

Die slowlyHe who becomes the slave of habit,who follows the same routes every day,who never changes pace,who does not risk and change the color of his clothes,who does not speak and does not experience,dies slowly.He or she who shuns passion,who prefers black on white,dotting ones "it’s" rather than a bundle of emotions, the kind that make your eyes glimmer,that turn a yawn into a smile,that make the heart pound in the face of mistakes and feelings,dies slowly.He or she who does not turn things topsy-turvy,who is unhappy at work,who does not risk certainty for uncertainty,to thus follow a dream,those who do not forego sound advice at least once in their lives,die slowly.He who does not travel, who does not read,who does not listen to music,who does not find grace in himself,she who does not find grace in herself,dies slowly.He who slowly destroys his own self-esteem,who does not allow himself to be helped,who spends days on end complaining about his own bad luck, about the rain that never stops,dies slowly.He or she who abandon a project before starting it, who fail to ask questions on subjects he doesn't know, he or she who don't reply when they are asked something they do know,die slowly.Let's try and avoid death in small doses,reminding oneself that being alive requires an effort far greater than the simple fact of breathing.Only a burning patience will leadto the attainment of a splendid happiness.

مي خواستم به مردم بياموزم كه به نبض طبيعت گوش فرا بدهند، در كليت و پهنه زندگي فعالانه شركت جويند و، تحت فشار ناشي از زندگي حقيرشان، از ياد نبرند كه ما خداوندان اساطيري نيستيم و ما خودمان را نيافريده ايم، بلكه كودكان زمين هستيم و پاره اي از جهان هستي.

Kiekvienas mūsų poelgis veda arba į gėrį, arba į blogį. Bet jeigu viskas būtų taip paprasta – vienoje pusėje gėris, kitoje – blogis. O iš tikrųjų, net kai poelgis pats nekalčiausias, tau vis tiek iš abiejų pusių šnabžda, kaip pasielgti. Ir ne visada galima suprasti, kieno balsą girdi. Ar gali Dievas tave sulaikyti, jeigu elgiesi prieš jo valią? –Gali. Ne. Tada tu jau nebe žmogus, o lėlė ant virvučių. Tu gyveni ir elgiesi pagal savo valią. Tau suteikta teisė spręsti. Šėtonas – tai tarsi tamsioji Dievo pusė. Bet Dievas duoda tau laisvę elgtis, kaip tu nori, leisdamas žinoti savo įsakymus. Tuo tarpu šėtonas sako, kad jokių įstatymų ar įsakymų nėra, bet atima iš tavęs laisvę. Ir nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio šito nematyti...kai iš tavęs pavogia dieviškąjį įstatymą, tai tokią netektį ne iškart pastebėsi. Sąžinė mūsų širdyje – tai ir yra Dievas. Kai žinai, kad nė vienas žmogus pasaulyje nesužinos apie tavo poelgį, bet tau vistiek gėda – tai Dievas. Kai darai ne tai, ko pačiam reikia, o tai, ką privalai – tai Dievas.

Kiekvienas mūsų poelgis veda arba į gėrį, arba į blogį. Bet jeigu viskas būtų taip paprasta – vienoje pusėje gėris, kitoje – blogis. O iš tikrųjų, net kai poelgis pats nekalčiausias, tau vis tiek iš abiejų pusių šnabžda, kaip pasielgti. Ir ne visada galima suprasti, kieno balsą girdi. Ar gali Dievas tave sulaikyti, jeigu elgiesi prieš jo valią? – Gali. Ne. Tada tu jau nebe žmogus, o lėlė ant virvučių. Tu gyveni ir elgiesi pagal savo valią. Tau suteikta teisė spręsti. Šėtonas – tai tarsi tamsioji Dievo pusė. Bet Dievas duoda tau laisvę elgtis, kaip tu nori, leisdamas žinoti savo įsakymus. Tuo tarpu šėtonas sako, kad jokių įstatymų ar įsakymų nėra, bet atima iš tavęs laisvę. Ir nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio šito nematyti...Kai iš tavęs pavagia dieviškąjį įstatymą, tai tokią netektį ne iškart pastebėsi. Sąžinė mūsų širdyje – tai ir yra Dievas. Kai žinai, kad nė vienas žmogus pasaulyje nesužinos apie tavo poelgį, bet tau vis tiek gėda – tai Dievas. Kai darai ne tai, ko pačiam reikia, o tai, ką privalai – tai Dievas.

Mes visi tikriausiai gimstame su degtukų dėžute viduje, tik patys negalime jų uždegti, reikia deguonies ir žvakės liepsnos. Tačiau deguonį turi atstoti mylimo žmogaus kvėpavimas, žvakę - bet koks valgis, muzika, glamonės, žodis ir garsas, skatinantis šią reakciją. Staiga mus užlies stiprus jausmas. Viduje pasklis šiluma ir neišseks, jei naujas užtaisas ją atgaivins. Kiekvienas žmogus turi susivokti, kokie jo užtaisai, tai yra stimulai gyventi; nes vienam iš jų įsižiebus, siela gauna energijos. Kitaip tariant, ji pamaitinama. Jei žmogus laiku nesusivokia, neranda gyvenimo užtaisų, degtukai sudrėksta, ir jau niekada nepavyks įžiebti nė menkiausios liepsnelės. Jei šitaip nutinka siela apleidžia kūną, ji aklai klajoja mėgindama rasti sau peno, nors būtent apleistas kūnas, tik jis, net sukaustytas šalčio, gali suteikti to peno. Todėl reikia laikytis atokiau nuo žmonių, alsuojančių lediniu šalčiu. Vien jų buvimas šalia gali užslopinti plieskusią liepsną. Jeigu vengsime tokių žmonių, apsisaugosime nuo jų įtakos. Yra daug būdų išdžiovinti savo degtukų dėžutę, tik reikia tikėti, kad išeitis visuomet yra.

...Радість і спокій тримаються саме на великому логічному поєднанні тисячі нікому не потрібних, аномальних шизофренічних штук, які, сполучившись у щось єдине, дають тобі, врешті-решт, повне уявлення про те, що таке щастя, що таке життя, і головне — що таке смерть

هذه هي الاسئلة ذاتها التي تجول في رأي تيريزا منذ الصغر .ذلك لأن الاسئلة الهامة فعلا تلك التي يصوغها طفل . وحدها الاسئله الساذجة هي الاسئله الهامة فعلا . تلك الاسئله التي تبقي من دون جواب . ان سؤال من دون جواب حاجز لا طرقات بعده . وبطريقة اخري الاسئلة التي تبقي دون جواب هي التي تشير الي حدود الامكانات الانسانية ، وهي التي ترسم حدود وجودنا

Ar tau niekad nėra taip buvę, kad sieki tu, sieki kokio nors tikslo, įveiki visas kliūtis, o kai pasieki savo - tai jokio džiaugsmo nejauti. O kas tau sakė, kad kelio pabaigoje bus džiaugsmas? Džiaugsmas - tai gurkšnis vandens karštą dieną, jaukus fotelis vakare po sunkaus darbo, ilgas pokalbis, kai esi išsiilgęs protingo pašnekovo. O laimė - visai kas kita. Džiaugsmas - tai rezultatas. Laimė - tai kelias.Ar buvo taip, kad padarei viską, kaip norėjai, bet supratai, jog viskas ne taip? Kad ko nors pasiektų žmogus turi panorėti. Tu renkiesi kelią. Statai savo laivą, sėji kviečius, matai mylimosios veidą, kalbiesi su draugais - viskas pirmiausia atsitinka tavo širdyje. Tu dar nesupranti, kas traukia tave į tolį. Bet kažkur tavo sielos gelmėse mūrininkai jau stato būsimus namus, o draugai taria žodžius, kurie kada nors nuskambės. Žmogus viską sprendžia pats. Jis mano, kad stato namus, o iš tikrųjų - tik patį save. Kai žmogus užsibrėžia neregėtą tikslą - jis visada rizikuoja suklysti. Jis neturi su kuo palyginti. Jis gali nesuprasti to balso, kuris skamba jame. Dvasios balso, kuris išbudina protą.Tu turi tikslą, bet tu niekada jo nepasieksi. Tu gali mąstyti tik apie tuos, kurie ateis po tavęs. Tu susilieji su visu pasauliu, su praeitimi ir su ateitimi. Tu atsisakai džiaugsmo vardan laimės. Ar pastebėjai Ilmarai kaip dažnai mes painiojam laimę ir džiaugsmą? Kalbam apie vieną, o trokštam visai kito. Poetas sako, kad eilės – jo džiaugsmas, o pats naktimis nemiega ieškodamas tinkamo žodžio; rūko hašišą praradęs įkvėpimą; blaškosi nuo vienos moters prie kitos stengdamasis suprasti, kas tai yra meilė.O juk parašyti kelias eilutes, kurios nenutils ir po šimtmečių – tai irgi ne džiaugsmas, o tik paprasčiausia laimė.

Ar tau niekad nėra taip buvę, kad sieki tu, sieki kokio nors tikslo, įveiki visas kliūtis, o kai pasieki savo - tai jokio džiaugsmo nejauti. O kas tau sakė, kad kelio pabaigoje bus džiaugsmas? Džiaugsmas - tai gurkšnis vandens karštą dieną, jaukus fotelis vakare po sunkaus darbo, ilgas pokalbis, kai esi išsiilgęs protingo pašnekovo. O laimė - visai kas kita. Džiaugsmas - tai rezultatas. Laimė - tai kelias. Ar buvo taip, kad padarei viską, kaip norėjai, bet supratai, jog viskas ne taip? Kad ko nors pasiektų žmogus turi panorėti. Tu renkiesi kelią. Statai savo laivą, sėji kviečius, matai mylimosios veidą, kalbiesi su draugais - viskas pirmiausia atsitinka tavo širdyje. Tu dar nesupranti, kas traukia tave į tolį. Bet kažkur tavo sielos gelmėse mūrininkai jau stato būsimus namus, o draugai taria žodžius, kurie kada nors nuskambės. Žmogus viską sprendžia pats. Jis mano, kad stato namus, o iš tikrųjų - tik patį save. Kai žmogus užsibrėžia neregėtą tikslą - jis visada rizikuoja suklysti. Jis neturi su kuo palyginti. Jis gali nesuprasti to balso, kuris skamba jame. Dvasios balso, kuris išbudina protą. Tu turi tikslą, bet tu niekada jo nepasieksi. Tu gali mąstyti tik apie tuos, kurie ateis po tavęs. Tu susilieji su visu pasauliu, su praeitimi ir su ateitimi. Tu atsisakai džiaugsmo vardan laimės. Ar pastebėjai, Ilmarai, kaip dažnai mes painiojam laimę ir džiaugsmą? Kalbam apie vieną, o trokštam visai kito. Poetas sako, kad eilės – jo džiaugsmas, o pats naktimis nemiega ieškodamas tinkamo žodžio; rūko hašišą praradęs įkvėpimą; blaškosi nuo vienos moters prie kitos stengdamasis suprasti, kas tai yra meilė. O juk parašyti kelias eilutes, kurios nenutils ir po šimtmečių – tai irgi ne džiaugsmas, o tik paprasčiausia laimė.